Naujienos

Kokios paskatos ir motyvai skatina piliečių iš trečiųjų šalių sprendimą savanoriškai grįžti į savo kilmės šalį? Šiame Europos migracijos tinklo (EMN) tematiniame pranešime dėmesys kreipiamas problemoms, kurios kyla migrantams bandant savanoriškai grįžti iš Europos Sąjungos (ES) valstybių narių ir Norvegijos.

2020 m. Europos Komisijos pristatytame Migracijos ir prieglobsčio pakte įtvirtintas tikslas - sukurti veiksmingas ir humaniškas grąžinimo į kilmės šalį procedūras asmenims, neturintiems teisės pasilikti ES. Vadovaujantis išsikeltu tikslu Sąjungoje buvo suformuluota savanoriško grįžimo ir reintegracijos strategija. Šia strategija siekiama teikti paramą Bendrijos narėms bandant skatinti savanorišką grįžimą, į kurį žiūrima kaip labiau humanišką alternatyvą priverstiniam grąžinimui. Todėl naujausiame EMN tematiniame pranešime kreipiamas dėmesys valstybėse narėse veikiančioms savanoriško grįžimo programoms, jų migrantams suteikiamoms paskatoms bei pačių trečiųjų šalių piliečių motyvacijai grįžti į savo kilmės šalį.

Tematiniame pranešime paskatos suvokiamos kaip priemonės, kurias suteikia valdžios institucijos, bandydamos skatinti trečiųjų šalių piliečių savanorišką grįžimą į savo kilmės šalį, o motyvais įvardinamos asmeninės ar kontekstinės priežastys, darančios poveikį migrantų pasirinkimui savanoriškai grįžti. Dauguma Bendrijos narių bei Norvegija savo atsakymuose pažymėjo, jog jose tiek grynais, tiek natūra prieš ir po atvykimo teikiamos paskatos savanoriškai grįžti. Paskatos grynaisiais pinigais kiekvienoje valstybėje narėje ženkliai skiriasi priklausomai nuo jos situacijos ir trečiosios šalies migranto poreikių bei profilio. Tačiau vertindamos paramą natūra, ES valstybės pabrėžė, kad ši paramos forma daro daug didesnį poveikį trečiosios šalies piliečio sprendimui grįžti į savo kilmės šalį. Paramos natūra pavyzdžiais galima įvardinti konsultacijas, medicininę, psichologinę ar teisinę pagalbą, logistinę paramą organizuojant grįžimo kelionę ar pagrindinių migranto poreikių, kaip apgyvendinimo, sveikatos priežiūros ir maisto, užtikrinimą. Šiek tiek rečiau, tačiau kelios Bendrijos narės taip pat pranešė apie migrantams teikiamą pagalbą dalyvauti mokymosi programose.

Vis dėlto kai kuriais atvejais paskatos gali būti nepakankamai patrauklios, kad nusvertų likusią gyvenimo tikslo šalyje naudą. Šiuo atžvilgiu asmens priimamiems sprendimams didelę įtaką daro valstybės, į kurią reikia grįžti, situacija. Neturint ekonominių galimybių ar socialinių grupių, kuriomis galima remtis, bei nuogąstaujant dėl su grįžimu susijusios stigmatizacijos gimtojoje šalyje, grįžimo atveju patiriami sunkumai asmeniui kartais gali būti pernelyg dideli. Tuo tarpu priežastys, kurios skatina migrantus rinktis savanoriško grįžimo kelią, būna susijusios su nesugebėjimu susirasti darbo, nusivylimu gyvenimu juos priimančioje šalyje, baime būti priverstinai grąžintam, turimomis sveikatos problemomis ir t.t.