Naujienos

Šiuo tematiniu pranešimu siekiama apžvelgti EMN valstybių narių ir stebėtojo statusą turinčių šalių rekomendacijas dėl asmenų, nukentėjusių nuo kankinimų ir (arba) netinkamo elgesio, identifikavimo tarptautinės apsaugos procedūrų metu. Tyrime pateikiamos gairės prieglobsčio institucijoms, reikalaujančioms pateikti medicininius-teisinius dokumentus tarptautinės apsaugos prašymuose. Taip pat nagrinėjama nukentėjusiųjų asmenų, kuriems suteikta laikinoji apsauga, nustatymo praktika siekiant suteikti medicininę pagalbą pagal Laikinosios apsaugos direktyvą.

Tarptautinėje žmogaus teisėje, Europos žmogaus teisių konvencijoje ir Europos Sąjungos (ES) pagrindinių teisių chartijoje kankinimas ir kitoks žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas yra draudžiamas. ES lygmeniu numatytos atskiros nuostatos dėl kankinimų aukų nustatymo, tačiau duomenų apie kankinimo atvejus tarp tarptautinės apsaugos prašytojų trūksta. Teigiama, kad nuo 2010 m. ES kankinimus patyrusių asmenų skaičius siekia apie 400 000. Remiantis prieinamais duomenimis, 30-60 proc. tarptautinės apsaugos prašytojų, besikreipiančių medicininės pagalbos, buvo patyrę kankinimus. 

Tyrimai rodo, kad šie asmenys dažnai susiduria su psichikos sveikatos problemomis, pavyzdžiui, potrauminio streso sutrikimu, nerimu, mintimis apie savižudybę ir depresija, o tai turi įtakos jų gebėjimui tinkamai pateikti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir (arba) didina neigiamo sprendimo tikimybę. Medicininės-teisinės ataskaitos yra labai svarbios siekiant pagrįsti prašymus ir palengvinti galimybę gauti reikiamą gydymą. Tačiau išsamių duomenų apie procedūrines apsaugos priemones įvairiuose prieglobsčio proceso etapuose trūksta.  

Atsižvelgiant į tarptautinės apsaugos procedūras, daugelyje EMN šalių narių ir stebėtojo statusą turinčių šalių vykdomi bendrieji kompetentingų institucijų mokymai pagal nacionalines programas (AT, BE, CZ, DE, EL, LU, MT, NL, PL, PT, SE, SK) arba specialius užsiėmimus (FR, IE, IT), kuriais siekiama užtikrinti ankstyvą kankinimo aukų identifikavimą. Medicininiai-teisiniai dokumentai gali būti svarbūs kankinimo ir (arba) netinkamo elgesio įrodymai. Medicininių-teisinių dokumentų prašo bylas nagrinėjantys darbuotojai, kadangi šie dokumentai yra reikšmingi norint pagrįsti prašymus, gauti gydymą bei reabilitaciją. 14 EMN šalių narių ir stebėtojų statusą turinčių šalių (AT, BE, BG, CY, DE, EL, FR, IE, IT, LT, LU, NL, SI, RS) turi gaires ar kriterijus, pagal kuriuos praktikuojantys gydytojai, teikiantys medicininę-teisinę dokumentaciją, gali ją laikyti įrodymais nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymus. 

Dažnai mokymus ir rekomendacijas, skirtas kankinimų aukoms nustatyti, rengia Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra (EUAA), nevyriausybinės arba tarptautinės organizacijos, o kai kurios šalys, pavyzdžiui, Prancūzija ir Švedija, yra parengusios savas rekomendacijas. 

Pagrindiniai šių procedūrų iššūkiai – sukurti saugią aplinką ir tinkamas sąlygas, padedančias nukentėjusiesiems pranešti apie savo patirtį ir įvertinti jų skundus. Gerosios praktikos pavyzdžiai – suinteresuotųjų šalių bendradarbiavimo skatinimas, procesų, kuriais atsižvelgiama į skirtingus poreikius, skatinimas ir keitimosi informacija gerinimas siekiant padėti nukentėjusiesiems asmenims.