Naujienos

Sėkmingas migrantų įsitraukimas į darbo rinką prisideda prie valstybės ekonominio augimo, turimo ekspertinio potencialo bei leidžia spręsti kylančius darbo jėgos trūkumo iššūkius. Darbo jėgos problema Europos Sąjungoje (ES) ypatingai išryškėjo pastaraisiais metais, ES institucijoms daugelyje ekonomikos sektorių pastebint aukštos ir žemesnės kvalifikacijos darbuotojų stygių. Susidariusią situaciją pakeisti būtų galima išnaudojant migrantų iš trečiųjų šalių, tame tarpe ir tarptautinės apsaugos gavėjų, potencialą bei turimas žinias. Dėl to atsiranda poreikis suprasti, kaip Bendrijoje užtikrinama tarptautinės apsaugos gavėjų integracija į darbo rinką. Kokios yra gerosios praktikos ir kylantys iššūkiai? Šie klausimai nagrinėjami naujausiame Europos migracijos tinklo (EMN) tyrime.

Europos Sąjungos teisėje tarptautinės apsaugos prašytojų patekimo į darbo rinką sąlygas reglamentuoja Priėmimo sąlygų direktyva. Direktyvoje numatoma, kad Bendrijos narės tarptautinės apsaugos prašytojams turi užtikrinti galimybę patekti į darbo rinką per devynis mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos. Pasibaigus laukimo laikotarpiui, daugumoje Bendrijos narių į darbo rinką patenkama gaunant leidimus dirbti arba kitą alternatyvią leidimo formą. Daugumoje ES valstybių narių taip pat leidžiama patekti į darbo rinką ir tiems, kurie dirba savarankiškai.

Atliktame EMN tyrime buvo pažvelgta į ES šalyse vykusias diskusijas dėl laukimo laikotarpio trukmės. Kaip parodė tyrimo rezultatai, vienos šalys pasisako už laukimo laikotarpio sutrumpinimą, migrantams greičiau gaunant prieglobstį, o kitos yra už jo pratęsimą tam, kad būtų užkirstas kelias galimam piktnaudžiavimui prieglobsčio sistema. Nepaisant to, pastebima tendencija, kad vis daugiau valstybių trumpina laukimo laikotarpį. Taip palengvinamos tarptautinės apsaugos gavėjų galimybes gauti prieglobstį bei mažinamos kliūtys sėkmingai migrantų integracijai į darbo rinką.

ES valstybėse narėse diskusijos taip pat vyksta dėl patekimo į darbo rinką apribojimų, pavyzdžiui, leidimų išdavimo reikalavimų, darbo rinkos testų ir apribojimų tam tikriems sektoriams. Kelios šalys ėmėsi priemonių, kad palengvintų tarptautinės apsaugos prašytojų patekimą į darbo rinką organizuodamos kalbos kursus.

Vienuolika ES valstybių narių gerosiomis praktikomis, prisidedančiomis prie tarptautinės apsaugos prašytojų integracijos į darbo rinką, įvardino migrantų profesinio rengimo, kalbų mokymo ir įgūdžių vertinimo priemones. Tuo pačiu stengiamasi suvokti tarptautinės apsaugos prašytojų galimybes piktnaudžiauti prieglobsčio sistema bei bandoma įvertinti rizikas, kad tarptautinės apsaugos prašytojai nesusidurtų su nesaugiomis darbo sąlygomis ir diskriminacija darbo vietoje.

Tyrime Bendrijos narės dažniausiai kylančiais iššūkiais įvardino kalbos barjerą ir turimos tarptautinės apsaugos prašytojų kvalifikacijos pripažinimą. Be to, dėl sudėtingų ir neaiškių administracinių procedūrų tarptautinės apsaugos prašytojai susiduria su praktiniais patekimo į darbo rinką iššūkiais. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse valdžios institucijos kelia reikalavimus papildomų dokumentų pateikimui, nors jie nėra nurodyti nacionaliniuose teisės aktuose.