Naujienos

Su kokiais iššūkiais Europoje susiduria tarptautinės apsaugos gavėjai ir prašytojai ieškodami būsto? Kokie yra Europos šalyse taikomi metodai ir strategijos, siekiant užtikrinti šių asmenų apgyvendinimą? Į šiuos klausimus gilinasi naujausias Europos migracijos tinklo (EMN) tyrimas, kuriame apžvelgiamos 26 šalių praktikos.

Europos Komisijos pristatytame 2021–2027 m. Integracijos ir įtraukties veiksmų plane pabrėžiamas poreikis skatinti prieglobsčio prašytojų aprūpinimą atskiru būstu bei plėsti įtraukaus ir įperkamo būsto, skirto tarptautinės apsaugos gavėjams, modelius. Atlikto EMN tyrimo išvados suteikia papildomų žinių, kaip Europos Sąjungos (ES) šalims sekasi siekti užsibrėžtų tikslų. Tyrime pagrindinėmis kliūtimis, su kuriomis susiduria tarptautinės apsaugos prašytojai ir gavėjai, įvadinamos išaugusios būsto kainos, ilgos laukiančiųjų eilės bandant gauti socialinį būstą bei diskriminacija privataus būsto rinkoje. Esamą situaciją dar labiau apsunkina tarp migrantų ir vietos gyventojų atsirandantys kalbos barjerai ir administracinės kliūtys.

Kaip parodė atlikta analizė, dauguma Europos valstybių turi konkrečias procedūras ir priemones, kuriomis bandoma palengvinti perėjimą nuo pagalbos būstui, teikiamos priėmimo sistemos rėmuose, prie aprūpinimo atskiru būstu. Šalių įvardintos priemonės apima migrantų informavimą ir (arba) konsultavimą, apgyvendinimą pereinamojo laikotarpio būstuose ir laikotarpio, kurį tarptautinės apsaugos gavėjai gali būti priėmimo centruose, pratęsimą. Greta to, dauguma šalių turi daug veikėjų apimančią institucinę struktūrą, kuri palengvina tarptautinės apsaugos prašytojų ir gavėjų bandymus gauti atskirą būstą. Todėl šiems migrantams pagalbą teikia nacionalinės, regioninės ar savivaldybės institucijos, kurioms talkina nevyriausybinės organizacijos.

Europos šalyse tarptautinės apsaugos gavėjai ir prašytojai gali naudotis pagrindinėmis socialinėmis ir būsto paramos paslaugomis. Pavyzdžiui, socialiniu būstu, socialinėmis išmokomis, nuomos subsidijomis ar parama socialinėms paslaugoms. Be to, dauguma šalių įgyvendina tikslingą politiką ir priemones nacionaliniu, regioniniu ir (arba) vietos lygmeniu. Iliustratyviais pavyzdžiais galima išskirti tiesioginio būsto suteikimą, finansinės pagalbos teikimą, konsultavimą ir paramą ieškantiems būsto bei tarpininkavimo paslaugas. Tačiau teikiamos paramos paslaugos dažniausiai prieinamos tarptautinės apsaugos gavėjams, nes tarptautinės apsaugos prašytojai retai gauna atskiro būsto paramą, kuri išeitų už priėmimo sistemos ribų.

Tyrime gerosiomis praktikomis įvardinamas finansinės paramos teikimas su nuomos sutarties pasirašymu susijusioms pradinėms išlaidoms, ankstyvos informacijos suteikimas apie galimybę gauti atskirą būstą, geresnis institucijų teikiamos paramos koordinavimas, bendrosios integracijos skatinimas ir lankstumas sudarant galimybes tarptautinės apsaugos gavėjams ir prašytojams išsikelti iš priėmimo centrų.